Liuminata Mickutė - Penkeri metai vertybių sąjungoje
Du prezidentai, trys Seimo narių kadencijos, keturios vyriausybės. Tiek Lietuvoje pasikeitė valdžios per penketą metų. Dar galėtume sudėti ekonominius rodiklius ir gautume gražiai besisloksniuojančių skaičių piramidę. Sluoksniuojasi jie, nes pagirtini rodikliai kompensuoja ne tokius žavius, o ne tokie žavūs (euro)optimistams, tokiems, kokie esame mes, visada turi šviesiąją savo pusę. Štai kad ir tai, jog per pastaruosius penketą metų penktadalis darbo jėgos emigravo, tačiau būtent dėl to sumažėjo nedarbas, sparčiai augo atlyginimai, kilo gyvenimo lygis. Viskas gražiai persipina ir sugula į tą pačią penkerių metų Europos sąjungoje amplitudę. Tik ar skaičiai čia svarbiausi?
Europos Parlamento pirmininkas, neseniai viešėjęs Lietuvoje pabrėžė: Europos Sąjunga – visų pirma vertybių sąjunga. Tad vietoj ekonomiką žyminčių skaičių analizės galbūt reikėtų patikrinti vertybių skrynios turinį?
Tačiau ir čia įsipina vienas kitas skaičius. Kad ir pasvėrus vienos didžiausių tautos vertybių – vienybės – dalelę. Žinoma, sunku užkelti ją ant tų pačių svarstyklių kaip ekonomika, tačiau 90 procentų – iškalbingas skaičius. Tiek prieš penkerius metus dalyvavusių referendume Lietuvos piliečių pritarė Lietuvos stojimui į ES. Nepamenu, kada dar buvome tokie vieningi. Nekalbant apie Baltijos kelią, kurio jubiliejų šiemet taip pat švenčiame. Tik sąlygos buvo kitos. Tuomet norėjome išsivaduoti, o prieš penkerius metus – susijungti. Tad gal galima teigti, kad ES buvo ta virvė, dar kartą mus surišusi į vieną krūvą?
Galbūt. Galbūt tai buvo virvė, kurios įsikibome norėdami išlipti ir duobės. Visi vieningai lipome, bandydami įsikabinti į kraštą, kodiniu pavadinimu „Europa“. Ir it Alisa stebuklų šalyje atsistoję ant išsvajotosios žemės turėjome virsti europiečiais.
Jei padalintume nueitą kelią perpus ir pažvelgtume, kaip jautėmės, matytume, kad stebuklas tuomet taip ir neįvyko. Praėjus daugiau nei dvejiems metams po Lietuvos įstojimo į ES, dauguma gyventojų nelaikė savęs europiečiais. Beveik du trečdaliai (60,9 proc.) didmiesčių gyventojų tuomet sakė tebesijaučią esą tik lietuviai, apie trečdalis (32,5 proc.) apklaustųjų jautėsi ir lietuviais, ir europiečiais.
Neabejoju, šiandien rodikliai būtų kitokie. Tikiu, kad bet kokioje šalyje, stebuklų, ar žemiškoje, reikia apsiprasti. Galbūt kai kam penkeri metai – lašas jūroje, bet matydama, kuo šiandien gyvena eilinis lietuvis, ką žiūri per televiziją, ką valgo, kuo rengiasi, kur keliauja, kaip leidžia laisvalaikį, galiu drąsiai sakyti: taip, mes europiečiai. Net jei garsiai to nepripažįstame.
Tad, kaip Seime sakydamas kalbą pabrėžė Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, galbūt šiandien mūsų ne trys, o penki šimtai milijonų. Penki šimtai milijonų žiūrinčių tą pačią laidą „Vienas prieš visus“, skaitančių tą patį „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, tik skirtingomis kalbomis, valgančių tokius pat „Cornflakes“ sausus pusryčius, geriančius tokią pačią „Lipton“ arbatą, besirengiančių „Zara“ ar „Mango“ drabužiais, atostogaujančių Turkijoje ar Egipte, savaitgaliais vykstančių į užmiesčio sodybą ar vaikščiojančių miesto parke.
